Joseph Ratzinger / BENEDIKTO XVI knygos „JËZUS IÐ NAZARETO“ II dalis „Nuo áþengimo á Jeruzalæ iki prisikëlimo“ jau knygynuose (siûlome iðtraukà apie Eucharistijos ásteigimà)
 
 


IEŠKOKITE KNYGYNUOSE:

Joseph Ratzinger
Benediktas XVI

JËZUS IŠ NAZARETO

II DALIS
Nuo áþengimo á Jeruzalæ iki prisikëlimo

Ið vokieèiø kalbos vertë Gediminas Þukas
Vilnius: Katalikø pasaulio leidiniai, 2011

Iðtrauka katalikai.lt publikuojama su leidëjø þinia. 
© „Katalikø pasaulio leidiniai

V skyrius. PASKUTINË VAKARIENË

3. Eucharistijos ásteigimo þodþiø teologija

Apsvarsèius Jëzaus þodþiø, kuriais Jis ásteigë Eucharistijà, istorines ribas ir istoriná patikimumà, atëjo metas atsigræþti á jø semantikà. Pirmiausia dar kartà primintina, kad keturiuose pasakojimuose apie Eucharistijà susiduriame su dviem perdavimo tipais. Bûdingø skirtumø èia smulkmeniðkai negvildensime. Taèiau svarbiausius turime glaustai ávardyti.

Anot Morkaus (14, 22) ir Mato (26, 26), þodþiai apie duonà tik tokie: „Tai mano kûnas“, Paulius raðo: „Tai yra mano kûnas uþ jus“ (1 Kor 11, 24), o Lukas pagal prasmæ dar papildo: „Tai yra mano kûnas, kuris uþ jus atiduodamas“ (22, 19). Lukas ir Paulius po to iðkart pateikia ásakymà tai kartoti: „Tai darykite mano atminimui.“ Mato ir Morkaus evangelijose ðito nëra. Þodþiai apie tauræ pagal Morkø tokie: „Tai mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris iðliejamas uþ daugelá“ (14, 24); Matas dar priduria: „... nuodëmëms atleisti“ (26, 28). Pasak Pauliaus, Jëzus pasakæs: „Ši taurë yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartø gersite, darykite tai mano atminimui“ (1 Kor 11, 25). Lukas formuluoja panaðiai, bet ðiek tiek skirtingai: „Ši taurë yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris uþ jus iðliejamas“ (22, 20). Antro ásakymo tai kartoti trûksta.

Taèiau svarbûs yra du aiðkûs skirtumai tarp Pauliaus/Luko ir Morkaus/Mato: Morkaus ir Mato evangelijose „kraujas“ yra subjektas: „Tai mano kraujas“, o Paulius ir Lukas sako: tai yra „Naujoji Sandora mano kraujyje“. Daugelis èia áþvelgia atoþvalgà á þydø bjaurëjimàsi kraujo gërimu: kaip tiesioginis to, kas gertina, turinys nurodomas ne „kraujas“, bet „Naujoji Sandora“. Taigi priartëjome prie antro skirtumo: Morkus ir Matas kalba tiesiog apie „Sandoros kraujà“, taip darydami uþuominà á Ið 24, 8, Sandoros sudarymà prie Sinajaus kalno, o Paulius ir Lukas – apie Naujàjà Sandorà, vadovaudamiesi Jer 31, 31; aikðtën iðkyla skirtingas Senojo Testamento fonas. Be to, Morkus ir Matas kalba apie kraujo iðliejimà „uþ daugelá“, taip uþsimindami apie Iz 53, 12, o Paulius ir Lukas sako „uþ jus“, tiesiogiai pakiðdami mintá apie mokiniø bendruomenæ.

Suprantama, egzegezëje plaèiai diskutuojama, kokie buvæ tikrieji Jëzaus þodþiai. Rudolfas Peschas parodë, kad iðplaukia 46 galimybës, kuriø kieká, sukeitus pradþià, galima padvigubinti (plg. Das Evangelium in Jerusalem, p. 134 ir tt.). Tokios pastangos reikðmingos, taèiau negali bûti ðios knygos uþduotis.

Mes remiamës prielaida, kad Jëzaus þodþiø tradicija be gimstanèiosios Baþnyèios priëmimo neámanoma, o ði grieþtai laikësi iðtikimybës esmei, bet sykiu suvokë, jog Jëzaus þodþiø su jø subtiliomis uþuominomis á Raðto þodþius virpesiø amplitudë leido perteikti juos ðiek tiek skirtingai. Tad Jëzaus þodþiuose buvo galima nugirsti tiek Ið 24, tiek Jer 31 ir labiau pabrëþti viena ar kita, nesulauþant iðtikimybës tiems þodþiams, kuriuose vos girdimai ir kartu nedviprasmiðkai aidëjo Ástatymo ir Pranaðø atgarsiai. Bet taip dabar jau perëjome prie Vieðpaties þodþiø aiðkinimo.


Visuose keturiuose tekstuose pasakojimai apie Eucharistijos ásteigimà prasideda dviem iðtaromis apie Jëzaus veiksmus, visumos recepcijai Baþnyèioje ágijusioms esminæ reikðmæ. Mums sakoma, kad Jëzus paëmë duonà, sukalbëjo palaiminimo ir padëkos maldà ir tada duonà padalijo. Pradþioje minimos eucharistia (Paulius/Lukas) ir eulogia (Morkus/Matas): abi sàvokos nurodo á berâkâh, þydø tradicijos didþiàjà padëkos ir palaiminimo maldà, bûdingà Paschos apeigoms ir valgymui kitomis progomis. Nevalgoma Dievui nepadëkojus uþ Jo dovanojamas dovanas – uþ duonà, kuriai Jis leidþia rastis ið þemës, uþ vynuogyno vaisius.

Abu skirtingi þodþiai, vartojami Morkaus/Mato ir Pauliaus/Luko, veda abiem ðioje maldoje glûdinèiomis kryptimis: tai – padëka ir gyrius Dievui uþ Jo dovanas. Taèiau tas gyrius kaip palaiminimas gráþta dovanai, kaip paraðyta 1 Tim 4, 4 ir t.: „Kiekvienas gi Dievo kûrinys yra geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padëka, juk visa tai paðventinama Dievo þodþiu ir malda.“ Jëzus taiko ðià tradicijà per Paskutinæ vakarienæ (kaip ir per duonos padauginimà, Jn 6, 11). Eucharistijos ásteigimo þodþiai priklauso ðios maldos kontekstui; jais padëka virsta palaiminimu ir perkeitimu.

Baþnyèia nuo ankstyviausiø iðtakø perkeitimo þodþius laikë ne tam tikru tarytum magiðku paliepimu, bet meldimosi kartu su Jëzumi dalimi, pagrindine dalimi dëkojamojo gyriaus, kuriuo mums þemiðkosios Dievo dovanos ið naujo dovanojamos kaip Jëzaus kûnas ir kraujas, kaip Dievo dovanojimasis atsiverianèia savo Sûnaus meile. Louis Bouyer pamëgino bendrais bruoþais apþvelgti krikðèioniø Eucharistijos – iðkiliausiosios maldos – raidà ið þydø berâkâh. Paaiðkëja, kad „Eucharistija“ tapo viso Jëzaus dovanoto naujojo liturginio vyksmo pavadinimu. Prie to dar kartà sugráðime ðio skyriaus ketvirtajame skirsnyje.


Paskui mums sakoma, kad Jëzus „lauþë duonà“. Lauþti ir dalyti duonà visiems pirmiausia yra namø tëvo funkcija, kuria jis kaþkaip atstovauja ir Dievui Tëvui, mums visiems per þemës vaisingumà duodanèiam tai, kas bûtina, kad gyventume. Tai taip pat vaiðingumo veiksmas, nes su ateiviu pasidalijama tuo, kas sava, jis priimamas á stalo bendrystæ. Lauþti ir dalyti: kaip tik dalijimasis kuria bendrystæ. Tas þmogaus pirmapradis davimo, dalijimosi ir vienijimo judesys per Jëzaus Paskutinæ vakarienæ ágauna naujà gelmæ: Jis atiduoda pats save. Dalijamas Dievo gerumas tampa neparastai radikalus tà akimirkà, kai Sûnus duonos pavidalu dalija ir iðdalija pats save.

Jëzaus veiksmas taip tapo viso Eucharistijos slëpinio simboliu: Apaðtalø darbuose ir apskritai ankstyvojoje krikðèionijoje „duonos lauþymas“ yra Eucharistijos pavadinimas. Ja patiriame vaiðingumà Dievo, dovanojanèio mums save nukryþiuotame ir prisikëlusiame Jëzuje Kristuje. Bet per tai duonos lauþymas ir dalijimas – meilës kupino dëmesio tam, kuriam manæs reikia, aktas – yra paèios Eucharistijos vidinis matmuo.

Caritas, rûpinimasis kitais, nëra antra po kulto krikðèionybës sritis, bet ðaknijasi paèiame kulte ir jam priklauso. Horizontalë ir vertikalë Eucharistijoje, „duonos lauþyme“, neatskiriamai susijungusios. Dviguba padëkos ir dalijimo iðtara pasakojimo apie Eucharistijos ásteigimà pradþioje iðryðkinama naujo kulto, Kristaus ásteigto Paskutine vakariene, kryþiumi ir prisikëlimu, esmë: ja panaikinamas ir kartu iðpildomas senasis ðventyklos kultas.


Pereikime dabar prie þodþiø, iðtartø apie duonà. Pasak Morkaus ir Mato, jie tokie: „Tai mano kûnas.“ Paulius ir Lukas priduria: „kuris uþ jus atiduodamas“. Taip jie paryðkina, kas jau glûdi dalijimo judesyje. Kalbëdamas apie kûnà, Jëzus, savaime suprantama, omenyje turi ne kûnà kaip skirtingà nuo sielos ar dvasios, bet visà kûniðkà asmená. Šia prasme Rudolfas Peschas pagrástai komentuoja, kad Jëzus, „aiðkindamas duonà, suponuoja ypatingà savo asmens reikðmæ. Mokiniai galëjo tai suprasti kaip: tai esu að, Mesijas“ (Markusevangelium II, p. 357).

Bet kaip tai gali ávykti? Jëzus juk stovi tarp savo mokiniø – kà Jis daro? Jis atlieka tai, kà pasakë savo kalboje apie ganytojà: „Niekas neatima gyvybës ið manæs, bet að pats jà laisvai atiduodu“ (Jn 10, 18). Gyvybë ið Jo atimama ant kryþiaus, taèiau jà Jis laisvai jau atiduoda dabar. Savo prievartinæ mirtá paverèia laisvu savæs atidavimo uþ kitus ir kitiems aktu.

Ir Jis þino: „Að turiu galià jà atiduoti ir turiu galià vël jà atsiimti“ (ten pat). Jis atiduoda gyvybæ ir þino, kad kaip tik taip ið naujo jà pasiima. Gyvybës atidavimas apima prisikëlimà. Tad uþbëgamai á prieká Jis jau dabar gali save dalyti, nes atiduoda gyvybæ – save – ir per tai jau dabar vël jà susigràþina. Todël jau dabar Jis gali ásteigti sakramentà, kuriame tampa apmirusiu kvieèio grûdu ir amþiø tëkmëje dalija save þmonëms per tikrà duonos padauginimà.


Þodþiai apie tauræ, prie kuriø dabar pereiname, iðsiskiria nepaprastu teologiniu tankiu. Kaip uþsiminta anksèiau, á ðiuos kelis þodþius taip suausti trys Senojo Testamento tekstai, kad á juos sutraukta ir vël dabartimi tampa visa ligtolinë iðganymo istorija.

Pirmiausia tai Ið 24, 8, Sandoros sudarymas prie Sinajaus; paskui – Jer 31, 31, Naujosios Sandoros paþadëjimas Sandoros istorijos krizëje, kurios aiðkiausios apraiðkos buvo ðventyklos sugriovimas ir Babilono tremtis; galiausiai – Iz 53, 12, slëpiningas paþadas Dievo tarno, velkanèio daugelio nuodëmæ ir taip jiems iðrûpinanèio iðganymà.


Pamëginkime dabar suvokti kiekvieno ið ðiø trijø tekstø savità reikðmæ ir suprasti juos naujame kontekste. Anot Ið 24, Sinajaus sandora remiasi dviem elementais: pirma, „Sandoros krauju“, paaukotø gyvûnø krauju, kuriuo apðlakstomas altorius – Dievo simbolis – ir tauta, antra, Dievo þodþiais ir Izraelio paþadu bûti klusniam: „Tai kraujas sandoros, kurià Vieðpats sudarë su jumis pagal visus ðiuos þodþius“ – iðkilmingai iðtarë Mozë po paðlakstymo apeigø. Kà tik prieð tai tauta á perskaitytus Sandoros knygos þodþius buvo atsakiusi: „Visa, kà Vieðpats pasakë, vykdysime ir bûsime klusnûs“ (Ið 24, 7 ir t.).

Šis paþadas bûti klusniems, Sandoros steigiamasis elementas, iðkart po to, Mozei esant ant kalno, buvo sulauþytas aukso verðio garbinimu. Visa tolesnë istorija yra vis naujo atsimetimo nuo klusnumo paþado istorija, tai liudija Senojo Testamento istorinës ir pranaðø knygos. Santykiai, rodos, nutrûksta negráþtamai, kai Dievas leidþia iðtremti tautà ir sugriauti ðventyklà.

Šià valandà gimsta „Naujosios Sandoros“ viltis – Sandoros, kuri remtøsi nebe trapia þmogaus valios iðtikimybe, bet bûtø neiðdildomai áraðyta ðirdyse (plg. Jer 31, 33). Naujoji Sandora, kitaip tariant, turi remtis neatðaukiamu ir nepaþeidþiamu klusnumu. Šis dabar á þmogaus bûtá ðaknis suleidæs klusnumas yra klusnumas Sûnaus, kuris tapo tarnu ir visà þmogaus neklusnumà áima á savo mirtin þengiantá klusnumà, já iðkenèia ir áveikia.

Dievas þmogaus neklusnumo, viso istorijos blogio negali tiesiog ignoruoti, laikyti nesvarbiu ir bereikðmiu dalyku. Toks „gailestingumas“, „besàlygiðkas atleidimas“ ir bûtø ta „pigi malonë“, kurià, turëdamas prieð akis savo meto blogio bedugnæ, pagrástai kritikavo Dietrichas Bonhoefferis. Neteisingumo, blogio kaip tikrovës nevalia ignoruoti, tiesiog palikti ramybëje. Tà tikrovæ bûtina áveikti, nugalëti. Tik tai yra tikrasis teisingumas. O kad dabar tai, ko þmogus neástengia, padaro pats Dievas, lemia „besàlygiðkas“ Dievo gerumas, niekada negalintis stoti prieð tiesà ir nuo jos neatsiejamà teisingumà. „Jeigu mes ir tapsime neiðtikimi, tai jis lieka iðtikimas, nes savæs jis negali iðsiginti“, – raðo Paulius Timotiejui (2 Tim 2, 13).

Šios Jo iðtikimybës esmë ta, kad Jis dabar veikia ne tik kaip Dievas þmogaus atþvilgiu, bet ir kaip þmogus Dievo atþvilgiu ir per tai neatðaukiamai tvirtai ásteigia Sandorà. Todël daugelio nuodëmes neðanèio Dievo tarno figûra (Iz 53, 12) neatsiejama nuo nesugriaunamai ásteigtos Naujosios Sandoros. Sandora ðitaip nesugriaunamai þmogaus, visos þmonijos, ðirdyje ásteigiama pakaitine Sûnaus, tapusio tarnu, kanèia. Nuo tada visam purvinam blogio srautui prieðprieðinamas klusnumas Sûnaus, kuriame kentëjo pats Dievas ir kurio klusnumas dël to be galo didesnis uþ daugybæ blogio (plg. Rom 5, 16–20).

Gyvûnø kraujas negalëjo nei „permaldauti“, nei sujungti Dievo ir þmogaus. Tai tegalëjo bûti vilties ir tikrai gelbinèio didesniojo klusnumo laukimo þenklas. Jëzaus þodþiuose apie tauræ visa tai sutraukta ir tapæ tikrove: Jis dovanoja „Naujàjà Sandorà mano kraujyje“. Jo „kraujas“ – tai visiðkas dovanojimasis, iðkenèiant visas þmonijos nelaimes, visus iðtikimybës sulauþymus áveikianti besàlygiðka iðtikimybe. Per Paskutinæ vakarienæ Jis ásteigia bûtent naujà kultà – átraukia þmonijà á savo pakaitiná klusnumà. Bûti Kristaus kûno ir kraujo dalininku reiðkia, kad Jis yra „daugelis“, mes, ir sakramente mus á tà „daugelá“ priima.

Dabar ið steigiamøjø Jëzaus þodþiø belieka paaiðkinti þodþius, ne taip seniai sukëlusius didelius debatus. Pasak Morkaus ir Mato, Jëzus pasakæs, kad Jo kraujas iðliejamas „uþ daugelá“, taip darydamas uþuominà bûtent á Iz 53, o Paulius ir Lukas kalba apie davimà bei iðliejimà „uþ jus“.

Naujesnioji teologija pagrástai pabrëþë visiems keturiems pasakojimams bendrà þodelytá „uþ“, kurá galima laikyti svarbiausiu þodþiu ne tik pasakojimams apie Paskutinæ vakarienæ, bet ir Jëzaus pavidalui apskritai suprasti. Visa Jo esmë nusakoma þodþiu „proegzistencija“ – buvimu ne sau, bet kitiems; tai ne koks nors vienas ðios egzistencijos matmuo greta kitø, bet jos giliausia ir visa savastis. Jo bûtis yra „bûtis kam“. Jei mums pavyktø tai suprasti, tikrai priartëtume prie Jëzaus slëpinio, taip pat suvoktume, kà reiðkia sekti paskui Já.


Taèiau kà reiðkia „iðliejamas uþ daugelá“? Savo pagrindiniame kûrinyje „Jëzaus þodþiai per Paskutinæ vakarienæ“  (Abendmahlsworte Jesu) (1935) Joachimas Jeremiasas mëgino parodyti, kad þodis „daugelis“ pasakojimuose apie Eucharistijos ásteigimà yra semitizmas ir skaitytinas turint prieð akis ne graikiðkàjà þodþio reikðmæ, bet atitinkamus Senojo Testamento tekstus. Jis bando árodyti, jog þodis „daugelis“ Senajame Testamente reiðkiàs „visetà“, todël ið tikrøjø verstinas „visi“. Ši tezë anuomet greitai paplito ir tapo visuotiniu teologiniu turtu. Ja remiantis, perkeitimo þodis „daugelis“ ávairiose kalbose imtas perteikti þodþiu „visi“. „Uþ jus ir visus iðliejamas“, – tikintieji per Eucharistijos ðventimà ðiandien girdi bûtent tokius Jëzaus þodþius.

Taèiau ilgainiui ðis egzegetø sutarimas vël suaiþëjo. Šiandien didþiuma laikosi nuomonës, kad „daugelis“ Iz 53 tekste ir kitur, tiesa, þymi visetà, taèiau negali bûti tiesiog tapatinamas su „visi“. Remiantis kumraniðkàja vartosena, dabar vyrauja ásitikinimas, jog „daugelis“ Izaijo ir Jëzaus þodþiuose reiðkiàs Izraelio „visetà“ (plg. Pesch, Abendmahl, p. 99 ir t.; Wilckens I/2, p. 84). Tik Evangelijai pasiekus pagonis, iðryðkëjæs Jëzaus mirties ir permaldavimo visuotinis horizontas, vienodai apimantis þydus ir pagonis.


Neseniai Vienos jëzuitas Norbertas Baumertas kartu su Maria-Irma Seewann pateikë „uþ daugelá“ interpretacijà, kurios pagrindinæ gijà savo knygoje „Eucharistija“ (Eucharistia) 1947 m. jau buvo iðrutuliojæs Josephas Pascheris. Tezës branduolys ðtai toks: remiantis kalbine teksto struktûra, „iðliejimas“ sietinas ne su krauju, bet su taure; „tada bûtø kalbama apie veiksmingà kraujo ið taurës ið-pylimà, apie apstø dieviðkojo gyvenimo dovanojimà be jokiø budelio darbo atgarsiø“ (Gregorianum 89, p. 507). Tad þodþiais apie tauræ bûtø nusakomas ne kryþiaus mirties vyksmas ir jo padariniai, bet sakramentinis veiksmas, o tada paaiðkëtø ir þodþio „daugelis“ reikðmë: Jëzus mirðta „uþ visus“, taèiau sakramento veikimo nuotolis maþesnis. Jis pasiekia daugelá, bet ne visus (plg. ypaè p. 511).

Toks sprendimas, þvelgiant grieþtai filologiðkai, Morkaus tekstui 14, 24 tiktø. Mato tekstui, palyginti su Morkaus, nepriskiriant originalumo, já bûtø galima laikyti átikinamu Paskutinës vakarienës þodþiø paaiðkinimu. Nuoroda á skirtumà tarp Eucharistijos spindulio ir Jëzaus kryþiaus mirties visuotinio spindulio bet kuriuo atveju vertinga ir gali pastûmëti á prieká. Taèiau þodþio „daugelis“ problema taip paaiðkinama vis dëlto tik ið dalies.

Mat iðlieka pagrindinë interpretacija, Jëzaus taikoma savo uþduoèiai Mk 10, 45, kur irgi iðnyra þodis „daugelis“: „Juk ir Þmogaus Sûnus atëjo, ne kad jam tarnautø, bet pats tarnauti ir savo gyvybës atiduoti kaip iðpirkos uþ daugelá.“ Èia aiðkiai kalbama apie gyvybës atidavimà ir akivaizdu, kad Jëzus pasitelkia Iz 53 pranaðystæ apie Dievo tarnà ir sujungia jà su Þmogaus Sûnaus uþduotimi, kuri per tai paaiðkinama naujaip.


Tad kà turëtume pasakyti? Man atrodo arogantiðka ir kartu kvaila trokðti paþibinti á Jëzaus sàmonæ ir taip iðsiaiðkinti, kà Jis galëjo ar negalëjo galvoti, remiantis ano meto paþinimu bei teologinëmis paþiûromis. Galime tik pasakyti, jog Jis þinojo, kad Jame iðsipildë Dievo tarno ir Þmogaus Sûnaus uþduotis – abiejø motyvø jungtimi sykiu panaikinant Dievo tarno uþduoties ribas, jà suvisuotinant, pasukant á naujà platybæ bei gelmæ.

Tada galime pamatyti, kaip gimstanèios Baþnyèios kelyje kartu pamaþu auga Jëzaus uþduoties supratimas ir kaip mokiniø „atmintis“, vedama Dievo Dvasios“ (plg. Jn 14, 26), pamaþu ima suvokti visà uþ Jëzaus þodþiø slypintá slëpiná. 1 Tim 2, 6 apie Jëzø Kristø kalbama kaip apie Dievo ir þmoniø Tarpininkà, „kuris atidavë save kaip iðpirkà uþ visus“. Jëzaus mirties visuotinë iðganomoji reikðmë èia iðreiðkiama kriðtoliðkai skaidriai.

Istoriðkai diferencijuotø ir savo esme visiðkai vienas su kitu sutampanèiø atsakymø á klausimà dël Jëzaus iðganomojo darbo – netiesioginiø atsakymø á „daugelis/visi“ problemà – galime rasti Pauliaus laiðkuose ir Jono evangelijoje. Paulius romieèiams raðo, kad turi bûti iðganyta pagoniø „visuma“ (plçrôma) ir tik tada bus iðgelbëtas visas Izraelis (plg. 11, 25 ir t.). Jonas sako, kad Jëzus mirsiàs „uþ tautà“ (þydus), ir ne tik uþ tautà, bet ir tam, kad suburtø vienybën iðsklaidytuosius Dievo vaikus (11, 50 ir tt.). Jëzaus mirtis galioja þydams ir pagonims, visai þmonijai.

Jei Izaijo tekste þodþiu „daugelis“ galvoje gali bûti ið esmës turimas Izraelio visetas, tai tikëjimo kupiname Baþnyèios atsake á Jëzaus naujà þodþio vartosenà vis labiau ryðkëja, kad Jis ið tikrøjø mirë uþ visus.

Evangelikø teologas Ferdinandas Kattenbuschas 1921 m. mëgino parodyti, kad Jëzaus steigiamieji þodþiai per Paskutinæ vakarienæ yra tikrasis Baþnyèios ásteigimo aktas. Taip Jëzus savo mokiniams dovanojæs nauja, kas juos subûrë ir pavertë bendruomene. Kattenbuschas teisus: su Eucharistija ásteigta pati Baþnyèia. Kristaus kûnu ji padaroma viena, padaroma savimi ir Jo mirties sykiu atveriama pasaulio ir istorijos platybei.

Eucharistija yra regimas subûrimo vyksmas, áþengimas – toje vietoje ir perþengiant vietas – á bendrystæ su gyvuoju Dievu, kuris suartina þmones vidumi. Baþnyèia randasi ið Eucharistijos. Gauna ið jos savo vienybæ ir uþduotá. Baþnyèia kyla ið Paskutinës vakarienës, bet kaip tik dël to ið Kristaus mirties ir prisikëlimo, kam buvo uþbëgta á prieká kûno ir kraujo dovana.

Iðtrauka katalikai.lt publikuojama su leidëjø þinia. 
© „Katalikø pasaulio leidiniai

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikø interneto tarnyba, info@kit.lt